Įvardžiai

Įvardis yra kalbos dalis, kuri turi rodomąją reikšmę. Sakinyje įvardžiai vartojami vietoj kitų kalbos dalių (daiktavardžio, būdvardžio, skaitvardžio ir prieveiksmio) ir atlieka jų funkciją. Įvardžių kaityba priklauso nuo to, kokią kalbos dalį jie keičia, pvz., įvardžiai, kurie keičia būdvardžius, kaitomi panašiai kaip būdvardžiai – linksniais, skaičiais ir giminėmis.

Asmeniniai įvardžiai

Asmeniniai įvardžiai vartojami vietoj daiktavardžių. Jie yra linksniuojami ir atskiruose linksniuose turi skirtingas formas, kurios vartojamos pagal tam tikras taisykles. Trumpos asmeninių įvardžių formos mi, cię, ci, go, mu nebūna sakinio pradžioje ir pabaigoje. Įvardžių formos niego, niemu, niej vartojamos tik po prielinksnių. Vienaskaitos ir daugiskaitos 1 ir 2 asmens įvardžiai ja, ty, my, wy (veiksnys) yra praleidžiami, kadangi asmeninį įvardį aiškiai nurodo veiksmažodžio (tarinio) galūnė, pvz., Czytałem gazetę., o ne Ja czytałem gazetę. Šie įvardžiai atsiranda sakinyje tik tuo atveju, jeigu norime pabrėžti, kad veiksmą atlieka būtent tas asmuo (asmenys).

Asmeninių įvardžių linksniavimas

Vienaskaita

Daugiskaita

Klausiamieji įvardžiai

Klausiamieji įvardžiai skirti klausimams sudaryti ir nurodo asmenį, daiktą, ypatybę ar aplinkybę, pvz.: kto?, co?, jaki?, który?

Įvardžio kto linksniavimas

Įvardžio co linksniavimas

Įvardžio jaki linksniavimas

Vienaskaita

Daugiskaita

Įvardžio ktory linksniavimas

Vienaskaita

Daugiskaita

Nežymimieji įvardžiai

Nežymimieji įvardžiai įprastai baigiasi priesaga -ś: coś, jakiś, jakaś, jakieś, czyjś, kiedyś, ktoś, któraś, gdzieś.

Daugeliu atvejų jie daromi nuo klausiamųjų įvardžių: kto? → ktoś, co? → coś, jaki? → jakiś

Nežymimieji įvardžiai išskiria vieną iš daugelio objektų, tačiau nenurodo aiškiai, apie kurį asmenį ar daiktą, kokią vietą ir t.t. kalbama.

Neigiamieji įvardžiai

Neigiamieji įvardžiai vartojami neigiamuose sakiniuose. Lenkų kalboje taikomas dvigubas neiginys, pvz., Nigdzie nie byłem.

Daugeliu atvejų neigiamieji įvardžiai daromi iš klausiamųjų įvardžių: kto → nikt, co → nic, gdzie → nigdzie

Dvigubas neiginys

Dvigubas neiginys reikalauja naudoti neigiamą veiksmažodį ir neigiamą įvardį, pvz., nic + nie kupować. Pvz.:

A może nigdzie nie jedziemy?

Nigdy nie widziałem żubra na własne oczy.

Nic interesującego nie znalazłem.

Savybiniai įvardžiai

Savybiniai įvardžiai pakeičia daiktavardžio kilmininką ir nurodo vieno asmens ar daikto priklausomybę nuo kito. Savybiniai įvardžiai linksniuojami kaip būdvardžiai. Žodžių junginyje savybinis įvardis derina savo linksnį, giminę ir skaičių su daiktavardžiu, kurį apibūdina.

Įvardžių mój, twój linksniavimas

Trumpos įvardžių formos (pvz.: ma, me, mej, twe) turi poetinius, pakilius atspalvius ir todėl yra vartojamos retai.

Vienaskaita

Daugiskaita

Įvardžių nasz, wasz linksniavimas

Vienaskaita

Daugiskaita

Įvardžių jego, jej, ich linksniavimas

Šie įvardžiai nelinksniuojami ir turi vieną formą, tinkančią visų giminių daiktavardžiams.

Vienaskaita

Daugiskaita (visos giminės)

Parodomieji įvardžiai

Parodomieji įvardžiai rodo asmenis, daiktus arba ypatybes, pažįstamas iš ankstesnio konteksto. Įvardžiai ten, ta, to linksniuojami kaip būdvardžiai. Jie vartojami išskirti iš daugelio kitų atitinkamą asmenį (asmenis) ar daiktą (daiktus).

Įvardžių ten, ta, to linksniavimas

Vienaskaita

Daugiskaita

Sangrąžinis įvardis się (siebie)

Sangrąžinis įvardis neatsiejamas nuo veiksmažodžio, nors lenkų kalboje jie rašomi atskirai. Jis yra vartojamas tuomet, kai sakinyje veiksnys sutampa su veiksmo objektu. Įvardis się neturi vardininko formos, ta pati forma vartojama ir vienaskaitoje, ir daugiskaitoje. Ilgesnė forma siebie vartojama tuomet, kai sakinyje norima įvardį pabrėžti.

Įvardžio się (siebie) linksniavimas

Mandagumo įvardžiai pan/pani/państwo

Lenkų kalboje į pažįstamą ar nepažįstamą suaugusįjį asmenį oficialiomis (formaliomis) aplinkybėmis kreipiamės, vartodami mandagumo įvardžius pan/pani/państwo. Įprastai taip kreipiamės į nepažįstamus žmones, kuriuos sutinkame pirmą kartą arba kuriems rodome pagarbą, pvz., į vyresnius žmones, asmenis užimančius svarbią socialinę poziciją. Į artimuosius, šeimos narius, draugus ir vaikus kreipiamės, vartodami įvardį ty ir veiksmažodį vienaskaitos antrajame asmenyje (pvz., Jak się masz?). Įvardį šiais atvejais įprastai praleidžiame (žr. aukščiau).

pan (vyriškoji giminė, vienaskaita)

• Czy pan jest Polakiem? Czy pan mówi po polsku? Czy pan mieszka w Krakowie?

pani (moteriškoji giminė, vienaskaita)

• Czy pani jest Polką? Czy pani mówi po polsku? Czy pani mieszka w Krakowie?

państwo (vyriškoji ir moteriškoji giminė, daugiskaita)

• Czy państwo pracują tutaj?
• Czy państwo są Polakami?
• Czy państwo mówią po polsku?

Mandagumo įvardžiai pan/pani susieti su vienaskaitos 3 asmens veiksmažodžio forma, pvz.: Jak się pan/pani nazywa? Czy pani jest Polką? Czy pan/pani mówi po polsku? Czy pan/pani mieszka w Krakowie?

Mandagumo įvardis "państwo" susietas su daugiskaitos 3 asmens veiksmažodžio forma, pvz.: państwo

Įvardžiai pan/pani/państwo vartojami oficialioje darbo aplinkoje: Witam pana/panią w naszym biurze. Tutaj jest pana/pani komputer.

Žodžiai pan/pani/państwo vartojami įvairiuose frazėse ir kaip mandagumo įvardžiai, ir kaip mandagumo priedėliai, pvz.:

• Dzień dobry. – Dzień dobry panu/pani/państwu.
• Jak się pan/pani ma?
• To jest pan Jan Kowalski. – Miło mi pana poznać.
• To jest pani Beata Kowalska. – Miło mi panią poznać.
• To jest pan Jan, pan Tomasz i pani Dorota. – Miło mi państwa poznać.
• Miło mi pana poznać, panie Marku.
• Pani Krystyno, czy może mi pani pomóc?